Pradžia |  Apie fondą  |  Organizacijos  |  S/Y "Laisvė"  |  STS "Brabander"  |  Knygos  |  Straipsniai  |  Nuorodos  |  Rėmėjai 
  Jūros krikštas
 

Naujokai neišsigando jūros

               Su jūriniu skautavimu susipažinusiems krante, pakeliavusiems upėmis, įgijusiems daugiau ar mažiau buriavimo patirties vidaus vandenyse atsidurti toli nuo krantų - būtina pakopa , kad taptum jūrų skautu tikrąja žodžio prasme. Atgijusios "Laisvės" išbandymo kelionėje dalį įgulos sudarė jūroje nebuvęs jaunimas. Kas plaukė nuo Klaipėdos iki Travemiundės, kas nuo Travemiundės iki Gdynės ar iki pat Klaipėdos, o kam (pasirengusiems plaukti nuo Gdynės iki Klaipėdos) apmaudžiai nepasisekė: netoli Gdynės staiga užklupta 9-10 balų vėjo, suplėšiusio didburę, jachta pakeitė kursą, "dingo" už ryšio zonos ir į uostą atplaukė  keliolika valandų vėliau; paklausti lenkų pasieniečiai kažką supainiojo ir pranešė, esą "Laisvė" buvo atplaukusi į Gdynę ir dar išvakarėse išplaukė, trys vilniečiai skautai nuo Kalvarijos muitinės nusiminę ir pikti grįžo namo...
            Laimingesnieji štai kaip vertina jūros krikštą:
            

Algirdas Lašas, studentas, vilnietis,
jūrų paskautininkis (Lietuvos skautų sąjunga):
 

           Kad “Laisvė” remontuojama, sužinojau dar gegužės ar birželio mėnesį. Jau tada rūpėjo nuvažiuot, pasižiūrėt, jei galėčiau - ir prisidėt prie remonto. Kai atvažiavom rugpjūčio 11 d., pasirengę prisijungti prie įgulos ir išplaukti į “Cutty Sark Tall Ships' Race 2003” baigiamąjį etapą, tuo metu prie jachtos vis dar dirbo apie 10 žmonių. Nors pagal visus planus turėjome jau rytojaus dieną išplaukti į Rygą, iš ten į oficialų lenktynių startą prie Ventspilio, tačiau nebuvo panašu, kad spėsime, nes dar laukėm atgabenanat naujų gelbėjimosi plaustų iš Graikijos, buvo daugybė darbų su takelažu, navigacijos prietaisais, varikliu ir krūva kitų smulkmenų. Taigi mes triūsėm nuo ryto iki pat vakaro, kartais net pamiršdami pavalgyti, nors kiekvieną dieną atrodydavo,kad jau rytoj galėsim išplaukti.

Galiausiai rugpjūčio 16 d. palikome Klaipėdos jachtklubą; dar nepriplaukus uosto vartų teko keisti pradėjusią plyšti pagrindinę didburę. Jūroje po smarkios audros vėjas jau buvo kiek aprimęs,  tačiau buvo likęs didelis bangavimas. Siūbavimas buvo didelis, taigi pradėjo reikštis jūros liga, daugeliui ėmė darytis bloga. Toks buvo jūros pasveikinimas. Man iš pradžių net mintis buvo kilusi: “Ką aš čia veikiu? Geriau sau namie sėdėčiau”. Netrūko ir visokių problemų su jachta. Sutemus įsijungėme kompaso apšvietimą, netrukus visas jachtos vidus paskendo dūmuose. Net nuostabu, kaip netgi visi miegojusieji pašoko ieškoti, iš kur tie dūmai. Pasirodo, senų laidų izoliacija sutrūnijusi, susijungę laidai pradėjo svilti. Kitą dieną jau orai buvo žymiai geresni. Bangavimas aprimęs ir pati įgula apsipratusi, taigi visiems buvo žymiai geriau. Trečią dieną buvo dar smagiau. Švietė saulė, vėjas palankus, taigi nors plaukėm apie 8 mazgų greičiu, galėjome ant denio ramiai gulėti. Bet po dienos vėjo kryptis visiškai pasikeitė į priešpriešinę. O paskutinę naktį dar sugedo ir mūsų navigacinės šviesos, ir kaip tyčia tokiam regione, kur vyksta labai didelė laivyba. Taigi teko naudoti rankinius žibintuvus. Negana to, dar ir vėjas pakilo stiprokas. Tačiau viskas baigėsi gerai, ir rugpjūčio 20 d. atplaukėm į Travemiundę, ten jau rinkosi regatoj finišavę laivai. Sustojus uoste, vėlgi nenormali savijauta. Keisčiausia tai, kad vaikštai po jachtą, o ji kaip įkalta. Nė kiek nesisupa…

Regatos uždarymo fiesta buvo įspūdinga. Mūsų pakeisti atvažiavo kita įgula, ji grįžo “Laisve”, mes – autobusiuku.
 

Tomas Broga, studentas, vilnietis,

jūrų paskautininkis (Lietuvos skautija) 

              Pasiūlymas paplaukioti jūra man buvo netikėtas, tačiau nė akimirkos nesudvejojau, priimdamas jį. Žinoma, labai apsidžiaugiau galimybe savo akimis pamatyti burlaivių paradą Travemiundėje. Likus kelioms dienoms iki kelionės, per televiziją mačiau ir kelias laidas apie regatą, klausiausi pasakojimų apie ten dalyvaujančius laivus. Įdomu buvo ir paburiuoti „Laisve“. Nesu daug patyręs buriavime, taigi laukiau savo jėgų išbandymo plaukiant jūrine jachta.

Negalėčiau sakyti, jog sekėsi sunkiai, o dienos geroje buriuotojų kompanijoje prabėgo nepastebimai. Ko nepamiršiu, tai kajutės, kurioje gyvenau, dydžio. Nors ji iš pirmo žvilgsnio ir atrodė nepaprastai maža (neperdedant  galima sakyti, kad joje nėra vietos net apsisukti), tačiau nė karto dėl to neteko patirti nepatogumų. Kelionė nebuvo varginanti, apsiėjome be nelaimių. Įstrigo tik tai, kaip mano akyse, staiga kilus vėtrai,  suplyšo į skutelius didžioji burė - grotas, tačiau tai nesukėlė didelių sunkumų, o mes, įjungę variklį ir su vien priekine bure - stakseliu pasiekėme tarpinį Gdynės uostą... Nors praėjo jau daug laiko, kelionės įspūdžiai dar gyvi.


 

Vincas Jurgutis, abiturientas, vilnietis,

jūrų paskautininkis  (Lietuvos skautų sąjunga):  

            Labai džiaugiausi išvykdamas į šią kelionę. Iki kelionės (taip pat ir dabar) laikiau save „žaliu“ buriavime. Gana daug teko plaukioti tik mažomis sportinėmis jachtomis Trakų ežeruose. Teko kaip turistui pasėdėti ir didesnėse kilinėse jachtose, o vieną ir pavairuoti Kuršių mariose. Tačiau jau iš anksto supratau, kad jūroje viskas bus kitaip, o, beje, ir beveik dvidešimties metrų ilgio jachtą valdyti yra nepaprastai sunku.             Matyt, todėl prieš kelionę mažai rūpėjo tai, kad pamatysiu didžiausius pasaulio burlaivius. Tačiau jau tik atvykus į Travemundę negalėjau jais atsigrožėt. Nepaprastai gražiai jie atrodė naktį, apšviesti įvairiaspalvėmis žiburių girliandomis, o visą jų didybę buvo įdomu apžiūrėt dienos šviesoje. Teko šiuos laivus, miestelio ir įlankos panoramą pamatyti ir nuo „Laisvės“ stiebo viršūnės!
           Tačiau vis tik didžiausias kelionės įspūdis – buriavimas jūroj. Smagu prisiminti tai, kad pirmąkart prie „Laisvės“ vairo stojau nakties tamsoje, po vidurnakčio. Nors pirmosiomis minutėmis ypatingai sunku buvo pajusti laivą, tačiau vėliau jau jutau malonumą valdyti smagaus vėjo genamą jachtą. Jau praėjus šiek tiek laiko džiugu prisiminti kelionę, kuri praėjo sklandžiai, tačiau anaiptol ne nuobodžiai.

 

Vaidotas Lašas, moksleivis, kaunietis,
idėjinis skautas (neapsisprendęs, kuriai organizacijai formaliai priklausyti):

           Kad plauksiu jachta "Laisvė" į Vokietiją, man tai atrodė labai keista ir nerealu. Tik nuvykęs į jachtklubą ir pamatęs jachtą supratau, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.Norėjosi kuo greičiau išplaukti ir sužinoti, ką reiškia buriavimas jūroje. Po keleto dienų darbo tai įvyko, ir nors dar neišplaukus pro uosto vartus suplyšo jachtos didžburė, šis atsitikimas dar labiau sustiprino tą malonų jaudulį išplaukiant.

          Atviroje jūroje iš pradžių viskas atrodė labai gerai, nors bangavimas buvo nemažas ir plaukėme tiesiai į bangas. Bet vėliau, nusileidus į kajutę apsivilkti šiltesnių drabužių, nes reikėjo pasiruošti budėjimui naktinėje pamainoje, viduje iš karto pasijutau blogai; griebęs savo botus, striukę ir kitus drabužius, išlėkiau ant denio ir atsiguliau prie borto ir...Taigi gerokai po vidurnakčio dėl to pykinimo jau galvojau: "Kas čia traukia tuos žmones į jūrą?" Bet per kitas dienas gerai supratau, kad juos čia traukia tas laisvės pojūtis, kurį patiri plaukdamas toli, taip pat gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai ir visa kita, ko, kol pats nepatirsi, tol nesuprasi. Taigi artimiausias dienas buriavimas buvo lengvas - švietė saulė, vėjas pūtė mums pakeliui. Bet vėliau situacija pasikeitė, vėjas pradėjo pūsti iš priekio, ir taip tapo netgi įdomiau: prasidėjo laviruotė, o tai tikras buriavimas, nes dažniau reikėdavo daryti posūkius, daugiau dirbti su burėmis.

           Įplaukus į uostą, ten jau stovėjo daug burlaivių - regatos dalyvių, kurie jau buvo finišavę. Išlipus į krantą labai keista pasirodė, kad žemė nesiūbuoja, nes siūbavimas buvo mūsų palydovas pastarąsias keletą dienų. Taip pat labai gražiai uoste atrodė rusų, olandų ir kitų, net meksikiečių keliastiebiai burlaiviai, prie kurių skambėjo tautinė muzika, naktimis jie buvo fantastiškai apšviesti. O visas regatoje dalyvavęs jaunimas labai draugiškai šventė finišą. Mano įspūdžiai iš šios kelionės jachta "Laisvė" puikūs.

Akvilė Norkutė, moksleivė dešimtokė, klaipėdietė:

               Man labai patiko „Tall ships' races“ festivalis. Visame Travemiundės miestelyje buvo šventė, tvyrojo gera nuotaika. Krantinėje buvo daugybė prekeivių, krosnyse kepami įvairūs patiekalai, parduodamas šaltas alus, kuris tuomet turėjo didelę paklausą. Ten buvo galima pamatyti ir tautodailininkų, šokėjų, muzikantų, kurie rodė savo sugebėjimus susižavėjusiems praeiviams (ir man). Žmonės į specialias knygutes rinko didžiųjų burlaivių antspaudus. Aš tokios neturėjau, bet ir neprireikė – antspaudavau savo pilvą. Buvo labai linksma, ypač stebint aplinkinių ir įgulos vyrukų (kurie tuos antspaudus dalino) reakcijas – visi labai džiaugėsi.

                 Naktimis laivų komandos švęsdavo paskutines dienas (t.y. naktis), o pačią paskutiniąją visi laivai tiesiog užbaubė, tiksliau, įgulų nariai juos „užbaubino“ (kito išsireiškimo savo žodyne neradau). Buvo labai gaila išvykti iš Travemiundės, tačiau, kaip sakoma, niekas nesitęsia amžinai (šiuo atveju šventė). Išplaukiant pamačiau nuostabų paradą. Daugybė laivų, visi plaukė pakėlę bures. Tas įspūdingas vaizdas įstrigo mano atmintyje. Pirmą kartą mačiau tokį reginį...

                 Man tai buvo nebe pirmoji išvyka į jūrą, tačiau su „Laisve“ – pirmoji ir labai vykusi. Kelionė buvo tikrai gera, nieko netrūko, išskyrus saulės šilumos. Tikriausiai jos pasigedau tik aš, nes buvau vienintelė lepūnėlė visoje įguloje (buvau vienintelė mot. lyties atstovė). Manau, kad kiti tą įvertino, todel miegojau niekieno netrukdoma, ir dėl to labai džiaugiausi. Komanda nenusivyliau, nes visi draugiški ir linksmi.

                  Nors išplaukiant mūsų buvo dešimt, nuo Gdynės grįžome šešiese. Tačiau kelionėje didelių problemų nekilo (na, buvo užklupusi audra, kurią aš pramiegojau, bet mūsų šaunūs vyrai susitvarkė ir be manęs).

                 Tikiuosi, dar teks paburiuoti jūroje, nuplaukti į kitas šalis ir pamatyti daugiau tokių įspūdingų festivalių.

A.Lašo, V.Jurgučio, R.Norkaus nuotraukos







Pakeliui į Vokietiją




















Artėjant prie Travemiundės





Jūrų paskautininkiui Tomui pirmosios jūrmylės už vairo





Travemiundės uoste abi "Laisvės" įgulos - trumpam kartu





Jūreiviška romantika





Jūrų skautai iš skirtingų organizacijų "Laisvėje" solidarūs ir vieningi: iš kairės - vilniečiai j. paskautininkiai Tomas (Lietuvos skautija), Vincas (Lietuvos skautų sąjunga) ir klaipėdietis j.skautas Artūras (Lietuvos jūrų skautija).





Pusryčių sumuštiniai įgulai





Dešimtokė Akvilė, vienintelė moteriška būtybė įguloje, "Laisvei" didelių nelaimių neprišaukė





Vaidotas "piratauja" svetimuose burlaiviuose





Reta proga iš arti tyrinėti didžiuosius burlaivius





Šventiškame Travemiundės uoste naktį





Algirdui prisimena jo gitaros stygos





Laivais gėrėjosi tūkstančiai šventės svečių





Didžiųjų burlaivių antspaudus, neturint tinkamo albumo, galima buvo kolekcionuoti ir ant kūno





Pagal jūrinį paprotį, šventei laivai pasipuošia signalinių vėliavėlių girliandomis





"Cutty Sark" regatos uždaryme - kažkas panašu į Kaziuko mugę





Lietuvaitė iš jachtos "Laisvė" ištirpdė žiaurių piratų širdis





Dar Vytauto Didžiojo laikais į Klaipėdą atplaukdavo štai tokie laivai - Hanzos kogai





Rinktinė vokiečių publika gėrisi burlaivių paradu iš arti. Lietuvoje paskutinius tokius garlaivius supjaustė į geležies laužą prieš 40 metų.





Su burlaiviu "Alexander von Humboldt" mūsų "Laisvė" buvo susitikus Atlante dar 1992 metais





Saulėlydis ar saulėtekis?





Vėjui papūtus, pasaulis griūva










Baltijos jūra nedažnai leidžia lepintis ant denio





Šimtamečiai laivai, kaip kad šis kuteris, vis dar polaukioja


grįžti